Palejowe ABC - Gėda

Gėdindami vaiką norite pasiekti teigiamų rezultatų - pakeisti jo nepageidaujamą elgesį. Tačiau ar iš tikrųjų tokiu būdu pasiekiame savo tikslą? Retai. Be to, nesąmoningai sėjame vaikui baimę ir menkiname jo savivertę. Tai nereiškia, kad gėda visada ir kiekvienoje situacijoje yra žalinga. Be kita ko, ji mus moko visuomenės normų, kas yra priimtina, o kas ne.

Tačiau reikia skirti gėdą, suprantamą kaip jausmą, ir gėdą, kuri yra sąmoningas veiksmas, siekiant sukelti gėdą.

"Tokio amžiaus jau turėtum geriau piešti", "Ar negali elgtis kaip tavo sesuo?", "Toks didelis ir verkiantis?", "Ar tikrai nori eiti į mokyklą taip apsirengęs? Būsi pajuokos objektas", "Nusivyliau tavimi, maniau, kad esi protingesnis", "Oi, koks drovus, ko tu toks drovus?", "O prašau, pagaliau prakalbau".

Tai tik pavyzdžiai komentarų, kuriuos daugelis iš jūsų ir jūsų vaikai tikriausiai girdėjo per savo gyvenimą. Tokios gėdingos žinutės kartais įsimenamos labai ilgai. Ir jos anaiptol nesukelia malonių prisiminimų ir dėkingumo už tai, kad kažkas, sukėlęs mums gėdą, padėjo mums pasikeisti į gerąją pusę. Vietoj to jos palieka skaudžius pėdsakus ir įtrūkimus savęs, kaip vertingo žmogaus, suvokime.

Dėl gėdinimo vaikai įsitikina, kad negali pasikeisti. Užuot motyvavęs juos veikti, jis gali priversti juos jaustis blogai. Kai žmogus, kurį jie labiausiai pasaulyje myli ir kurio nuomonė jiems svarbiausia, apie juos sako blogus dalykus, tai gali smarkiai paveikti jų savigarbą ir savivertę.

Į gėdą nereikėtų žvelgti lengvabūdiškai, nes ji daro didelę įtaką mūsų gyvenimui ir veiklai. Ji gali neigiamai paveikti psichikos sveikatą ir sukelti socialinį uždarumą, depresiją, nerimo sutrikimus, savęs žalojimą ir net priklausomybę. Neturėdami kitų naudingų strategijų ir socialinės paramos, kai kurie žmonės griebiasi sąmonę keičiančių narkotikų, kad sumažintų gėdos sukeltą psichologinį skausmą. Tačiau tai ne išeitis, o spąstai. Taigi verta pažvelgti į gėdą, reaguojant į bandymus sugėdinti vaikus (arba save!).

Gėda pati savaime yra gana klastinga emocija, nes ji trukdo mums ieškoti pagalbos ir pasinaudoti parama. Pripažinti sau ir kitiems žmonėms, kad negalime susitvarkyti patys ir mums reikia pagalbos iš išorės - materialinės, psichologinės ar kitokios - gali būti gėda ir sukelti sumaištį.

Gana dažnai gėda kartu su kaltės jausmu pasireiškia ne tik sveikiems sergančių vaikų broliams ir seserims, bet ir patiems tėvams. Ją dar labiau maitina ir stiprina susvetimėjimo jausmas ir baimė pasidalyti savo abejonėmis ir sunkumais su kitais žmonėmis.

Kaip sako kasdien su gėda susidurianti mokslininkė Brené Brown, gėda auga tyloje, o vaistas jai įveikti - kalbėti apie ją ir dalytis ja su kitais žmonėmis. Nes kai kalbame apie savo gėdą, ji nustoja būti tabu ir... nustoja mus gėdinti. Gėda turi savybę save varyti į priekį ir tam tikru momentu pasiekiame tašką, kai mums gėda jausti šią emociją. Mums gėda dėl savo veiksmų, minčių ir emocijų, todėl gėdijamės to, kas esame.

Negalime visiškai apsaugoti savo vaikų nuo kitų žmonių gėdos, tačiau galime padėti jiems suprasti, kad toks elgesys yra netinkamas ir kad jie gali nuo jo apsiginti. Kai vaikas supranta, kas vyksta, labiau tikėtina, kad jis sugebės apsiginti ir aiškiai parodyti, kad jo ribos buvo peržengtos.

Suteikdami vaikui saugumo jausmą ir leisdami jam žinoti, kad jis gali mumis pasikliauti, didiname tikimybę, kad iškilus sunkumams vaikas ateis pas mus ir be baimės kreipsis pagalbos. Tačiau norėdami veiksmingai apsaugoti vaikus nuo neigiamo pernelyg didelės gėdos poveikio, pirmiausia turime nuginkluoti savo pačių gėdą, kurią nešiojamės savyje. Tai nėra pats lengviausias darbas, tačiau jis duoda vaisių, o jo poveikis padeda sustabdyti gėdos ratą, kuris labai dažnai perduodamas iš kartos į kartą.