"ABC by Paley" - LOVE

Jūsų šiltų garantijų apsuptyje rasiu jėgų susidoroti su sunkumais. Apgaubtas jūsų palaikymo, pasitikėjimo ir tikėjimo manimi, aš skraidysiu....

Katarzyna Wnęk-Joniec

Ar galite išauginti rožę iš ąžuolo sėklos?

Net jei stengsimės iš visų jėgų, negalėsime vieno augalo pakeisti kitu. Galime jį tręšti geriausiomis trąšomis, aprūpinti reikiamu kiekiu vandens ir šviesos, bet mūsų sėkla vis tiek išaugs į medį, o ne į gėlę. Rūpestingas sodininkas kuo geriau rūpinasi augančiu augalu ir priima tai, kas jis yra ir į ką išauga. Šiek tiek panašiai yra su meile ir su vaikais. Kai gimsta mažas žmogutis, apsupame jį rūpesčiu ir švelnumu, rūpinamės, kad jis augtų šilumoje ir meilėje.

Dauguma tėvų prisipažins, kad jie besąlygiškai myli savo vaikus. Tačiau, gerai pagalvoję, jie prisimena, kad neretai pasitaiko akimirkų, kai nori, kad vaikas būtų kitoks, elgtųsi kitaip, turėtų kitokius įgūdžius ir temperamentą. Jie nori ąžuolą paversti rože. Žinoma, sąžiningai - rožė taip gražiai atrodo, gražiai kvepia, yra spalvinga ir ją galima kam nors padovanoti. O toks ąžuolas? Kiek laiko ir kantrybės reikia, kad jis išaugtų į stiprų ir galingą medį.

Besąlygiška meilė nėra tik tai, ką mes patys jaučiame. Ją jaučia ir kūdikis. O kaip paklausti vaikų, kiek jie jaučiasi tėvų mylimi, ką jie atsakytų? Ar jų atsakymas būtų toks: "Mano tėvai mane visada myli vienodai", ar veikiau "Mano tėvai mane myli tik tada, kai aš to nusipelnau ir pateisinu jų lūkesčius"?

Nelengva mylėti taip, kad vaikas pajustų šią meilę ir žinotų, jog visada yra mūsų mylimas. Juolab kad daugeliui suaugusiųjų sunku mylėti ir priimti save. Jei patys nesame patyrę tokios meilės ir neturime jos sau, sunku ją perduoti vaikui.

"Besąlygiškai" nereiškia beprasmiškai. Tai taip pat nereiškia vadinamojo "auklėjimo be streso". Iš tikrųjų tokio dalyko nėra, o kai atidžiau pažvelgiame į tai, kas slepiasi po šiuo terminu, paradoksalu, bet jame randame daug streso ir įtampos.

Lengva jausti meilę savo vaikams, kai jie yra ramūs, linksmi ir elgiasi taip, kaip mes norime. Tačiau mūsų palaikymo ir meilės jiems lygiai taip pat reikia, kai jie išgyvena sunkius laikus, verkia ir rėkia. Jei tada jie sulaukia mūsų nesupratimo ir rėkimo, nenuostabu, kad po to nesielgia geriau. Kai žmonės jaučiasi blogai, jie elgiasi blogai. Priversdami vaikus jaustis blogai, nepriversime jų elgtis taip, kaip norime. Galime juos kaip nors priversti tai daryti, grasinti, atimti jiems svarbius daiktus - tačiau elgesys keisis labiau dėl baimės ir nuogąstavimo, kad neteks tam tikrų privilegijų, o ne dėl nuoširdaus noro keistis.

Vaikai mieliau paklūsta tėvų valiai, nei rizikuoja prarasti jų meilę. Tačiau tokios būsenos mes jiems nenorėtume. Taip elgdamiesi rizikuojame prarasti pasitikėjimą, atvirumą ir įtempti tėvų ir vaikų ryšį. Gaudami sąlyginę meilę, vaikai ima bijoti klysti ir atrasti savo pasaulį. Jie pradeda slėpti tam tikrus dalykus ir meluoti iš baimės būti nubausti, teisiami ir prarasti mūsų meilę jiems.

Mūsų užduotis - parodyti vaikams pasaulį, kryptį ir kelius, kuriais verta eiti.

Mes, suaugusieji, esame atsakingi už tai, kad jie būtų saugūs ir parodytume savo sienas. Taip pat mokome juos rodyti meilę, informuojame apie jų poreikius ir meilę. Esame atsakingi už savo emocijas ir už tai, kaip į jas reaguojame. Jei norime, kad vaikai jaustųsi mūsų mylimi, verta pasidomėti, kaip mes jiems tą meilę rodome. Kokiomis akimirkomis? Kaip elgiamės su jais, kai nesame patenkinti jų elgesiu? Ar šie metodai naudingi mums, mūsų vaikams ir mūsų tarpusavio santykiams? Jei norime, kad vaikai atsižvelgtų į mūsų nuomonę ir atsakytų į mūsų jausmus, neatsisakykime savo meilės, kai jiems sunku. Būtent tada jiems jos labiausiai reikia. Taip pat ir mums, kai išgyvename sunkius laikus.