ABC by Paley - Lūkesčiai

"Jei tik..." - tai pradžia, kuri, nors ir atrodo nekalta, yra didelio nusivylimo ir nepasitenkinimo šaltinis. Jei tik oras būtų buvęs geresnis, jei būčiau buvęs jaunesnis, vyresnis, jei tada būčiau išėjęs iš darbo, jei tada nebūčiau išėjęs iš darbo... Jei tik kas nors būtų nutikę, dabar tikrai būtume laimingi. Likus svajonių srityje, mums atrodo, kad, pasiekę savo tikslus, priartėsime prie išsipildymo jausmo. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Tiesa, džiaugsmas ir pasitenkinimas atsiranda su kiekvienu paskesniu tikslu, tačiau paprastai jie būna trumpalaikiai, o jų vietą greitai užima nauji, kaip grybai po lietaus atsirandantys, - lūkesčiai. Jų būna įvairių - kasdien susiduriame su didesniais ir tūkstančiais mažesnių lūkesčių.

Daug ko tikimės iš savęs, kiti iš mūsų ir mes iš jų. Lūkesčiai taikomi beveik visose gyvenimo srityse: pradedant tuo, kur ir kaip turėtume gyventi, baigiant tuo, kaip turėtų atrodyti mūsų tėvystė, santykiai, darbas ir atostogos. Suvokdami savo lūkesčius, galime pamažu susilpninti jų dominuojančią įtaką mums, kad jie nelemtų mūsų kasdienės patirties, o juo labiau to, kas esame. Suvokdami, kad mūsų lūkesčiai tėra mūsų vizija, kuri nebūtinai išsipildys, nes priklauso nuo daugelio veiksnių, sumažiname skausmingo nusivylimo riziką, kai vienas iš lūkesčių neišsipildo.

Pernelyg dideli lūkesčiai gali sukelti nusivylimą, nusiminimą ir net blogų bei neapgalvotų sprendimų priėmimą. Tai nereiškia, kad dabar per vieną naktį turite jų visų atsikratyti ir nieko daugiau nesitikėti. Galbūt tai ir būtų išeitis, tačiau, kaip paprastai būna tokiais momentais, čia taip pat praverčia aukso vidurys. Pasirodo, kad tėvų, kurie iš jų daug tikisi, vaikai pasiekia geresnių mokymosi rezultatų. Tačiau yra kabliukas - šie lūkesčiai turi būti pritaikyti prie kiekvieno vaiko gebėjimų. Jei jie per dideli, užuot motyvavę, gali sukelti sunkumų ne tik mokykloje, bet ir emocinių. Todėl labai svarbu gerai pažinti savo vaiką ir tikėti jo gebėjimais.

Spaudimas vaikams verčia juos būti geriausiais. Nors dideli lūkesčiai padeda vaikams pasitikėti savimi ir jaustis tinkamais, dėl spaudimo jie gali vengti įtemptos veiklos ir jausti nerimą. Iš tikrųjų yra taip, kad vaikai nenori nuvilti ir nusivilti savo tėvų, todėl dažnai patys sau kelia aukštą kartelę. Tačiau jei ji bus iškelta per aukštai ir be tinkamos suaugusiųjų paramos, ji taps kliūtimi, o ne motyvacija. Vadinasi, artimas vadinamasis "šiaudinis entuziazmas" ir manoma, kad geriau nieko nedaryti, nei nepavykti.

Kalbant apie lūkesčius, taip pat svarbu suprasti skirtumą tarp lūkesčių ir galimybių. Lūkesčiai numato konkretų rezultatą. Taigi iš tikrųjų jie susiaurina mūsų galimybes, nes veikia tarsi tam tikra akloji juosta - dėl jų sunku įžvelgti kitas galimybes. Jie praktiškai įgyvendina nelankstumą ir verčia mus impulsyviai reaguoti į bet kokią numanomą grėsmę tų lūkesčių įgyvendinimui. Kita vertus, atvirumas galimybėms skatina susitaikyti su tuo, kad norimi rezultatai arba tai, ko norime, laikui bėgant gali keistis. Tuomet mumyse atsiranda vietos galimybėms, kurių anksčiau net nesvarstėme ir kurios gali pasirodyti mums naudingos.

Taigi, galime siekti, kad lūkesčiai taptų galimybių suvokimu. Naudinga į gyvenimą žvelgti kaip į galimybę tobulėti. Sutelkę dėmesį į proceso vertę, pradedame suvokti ne tik galutinio rezultato, bet ir kelio į tikslą svarbą. Pripažindami pastangas, įdėtas į fizinius pratimus, darbą ar studijas, ir atkreipdami dėmesį į mažus pasiekimus pakeliui, išvengsime paralyžiuojančio spaudimo. Šiame procese taip pat rasime vietos klaidoms ir mokymuisi iš jų. Nesėkmes laikydami natūraliu raidos etapu, galėsite drąsiau rizikuoti ir smalsiau domėtis, ką atneš kita diena.

Atminkite, kad vaikai stengsis pateisinti tėvų lūkesčius, net ir savo sąskaita, nes jiems rūpi globėjų meilė ir pripažinimas. Svarbu parodyti vaikui, kad mes tikime juo, palaikome jį siekiant kitų tikslų ir kartu mylime, nepaisant rezultato. Tai verta turėti omenyje, kai norisi pakomentuoti blogą egzamino įvertinimą arba palyginti savo rezultatus su kitų žmonių rezultatais. Vietoj to galime pasiūlyti vaikams savo emocinę ir praktinę paramą, kurios jiems gali prireikti siekiant savo tikslų.

Skatinkime savo vaikus stengtis ir kartu nedarykime jiems spaudimo. Pasitikėkime vaiku ir tikėkime, kad su mūsų pagalba jis išnaudos visas savo galimybes. O gal pakeliui paaiškės, kad mūsų vaikui reikia visai ko kito, nei mes norėtume.

Žmonėms (mažesniems ir didesniems), kurie norėtų mėgautis skaitymu, rekomenduoju Peterio Reynoldso knygą "Taškas".

Murayama K. Et al. (2015), Don't Aim Too High for Your Kids: Parental Overaspiration Undermines Students' Learning in Mathematics, Journal of Personality and Social Psychology.