ABC pagal Paley - ANGER

Bėgant metams išmokstame, kaip reaguoti ir ką daryti, kai kyla pyktis. Priklausomai nuo to, kokioje aplinkoje ir tarp kokių žmonių augome, su pykčiu galime susidoroti geriau arba blogiau. Kartais su šia emocija tampa taip sunku susidoroti, kad daug ką darome, kad tik neįtrauktume jos į savo gyvenimą.

Galbūt vaikystėje buvome baudžiami, kai parodydavome pyktį, ir dabar nesugebame susidoroti su momentais, kai jis kyla. Taip yra todėl, kad vaikams iš pradžių lengva išreikšti ir parodyti pyktį. Iš jų veido išraiškos, veido ir viso kūno iš karto matyti, kad jie jaučia šią emociją. Taip pat normalu, kad jie dar nesugeba suvaldyti pykčio ir iš mūsų, suaugusiųjų, perspektyvos gali atrodyti, kad jie jį jaučia pernelyg intensyviai.

Tačiau žmogaus smegenys vystosi maždaug iki 20-25 metų, todėl mažyliui dar daug metų teks mokytis reaguoti ir valdyti emocijas.

Pyktis neatsiranda be priežasties. Atidžiau įsižiūrėję pastebėsime, kad po juo slypi nepatenkinti poreikiai ir net kitos emocijos bei būsenos, pavyzdžiui, liūdesys, gėda, vienatvė ar pervargimas. Kilus intensyviam pykčiui, nesvarbu, ar su vaikais, ar su suaugusiaisiais, tampa sunku bendrauti. Tuo metu racionalūs argumentai neveikia ir gali net sustiprinti sunkias emocijas. Taigi pasirūpinkime savo, vaiko ir kitų aplinkinių fiziniu saugumu, o pokalbį palikime vėlesniam laikui - kai vaikas nurims.

Pasitaiko, kad supykę sakome dalykus, dėl kurių vėliau gailimės. Maža to, mes visai taip negalvojame, bet, veikiami emocijų, norėjome priversti ką nors pasijusti blogai. Taip pat yra ir su vaikais. Todėl kai vaikas iš pykčio šaukia nemalonius žodžius, sako, kad esame blogiausi tėvai pasaulyje ir kad jis ar ji mūsų nebemyli, nepriimkite to asmeniškai. Atskirdami vaiko jausmus nuo jo žodžių ar elgesio, galėsime išlikti ramūs. Atminkite, kad visos emocijos yra geros, net jei kai kurie elgesio būdai yra nepriimtini (būtent su pastaraisiais ir jų keitimu verta dirbti vėliau).

Išlikti ramiam chaoso situacijoje nėra lengva užduotis. Dažnai pasitaiko, kad perimame kitų žmonių emocijas, ypač tų, kurie mums artimi. Esame linkę reaguoti per greitai ir perimti kontrolę, užuot akimirkai sustoję ir pagalvoję, kas iš tikrųjų įvyko ir ką galiu padaryti, kad situacija neaštrėtų. Tokiais momentais gali būti naudinga įsisąmoninti jausmus, kylančius kūne dėl susidariusios situacijos, ir mintis, kurios sukasi galvoje. Atkreipę į šiuos dalykus dėmesį, padidinsite savo galimybes išlikti atsiskyrusiems ir ramiems.

Gera žinia ta, kad emocijos yra užkrečiamos, todėl tai veikia ne tik nemalonias, bet ir malonias emocijas. Mūsų reakcija į vaiko pyktį yra vertinga pamoka vaikui, kaip elgtis su nemaloniomis emocijomis. Jei sukuriame erdvę emocijoms reikšti, jas priimame ir kartu nurodome naudingas strategijas - leidžiame vaikui suprasti, kad emocijos yra ne kažkas grėsmingo, o kažkas natūralaus, kas ateina ir praeina. Taip mokome juos, kaip saugiai išreikšti pyktį, o tai suteikia jiems galios ir stiprybės jausmą, kuris vėliau gyvenime pravers daugybę kartų (pavyzdžiui, paauglystėje, kai norint pasirūpinti savimi dažnai tenka pasakyti "ne"). Vis dėlto, jei ir mus užvaldo pyktis, po to verta su vaiku pasikalbėti apie situaciją. Nebijokime atsiprašyti už savo elgesį. Taip vaikas išmoks, kad galima klysti, bet paskui atsiprašyti už klaidas ir ištaisyti situaciją.

Pasitaiko, kad dėl pernelyg didelio ir ilgalaikio nuovargio, poilsio galimybių stokos, pernelyg didelių užduočių ir iššūkių kasdieniame gyvenime vis dažniau sutrinka pusiausvyra ir kyla pykčio protrūkiai. Ir lygiai taip pat kaip ir pati emocija yra visiškai normali, tačiau jei prieiname prie situacijos, kai vis dažniau skaudiname save ar vaiką, verta kreiptis pagalbos. Galbūt pravers psichologinė pagalba. Tačiau kartais, išsekimo atveju, išorinė pagalba yra neįkainojama, nes palengvina kai kurias mūsų pareigas. Jei įmanoma, kuo dažniau naudokitės pagalba ir parama. Kasdienis gyvenimas gali būti toks sunkus, kad kartais jį nešti ant savo pečių vienam yra per sunku.