Osteointegracija: nauja era reabilitacijoje po amputacijos. Pokalbis su Jacku Tadrzakiu

Šiuolaikinė regeneracinė ir ortopedinė medicina vis dažniau griebiasi sprendimų, kurie dar prieš dešimtmetį atrodė esantys tik mokslinės fantastikos filmų sritis. Viena iš labiausiai revoliucinių krypčių yra osteointegracija – metodas, kuris keičia „protezo“ sąvoką ir grąžina amputaciją patyrusiems pacientams prarastą orumą bei funkcionalumą. Apie tai, kaip atrodo grįžimas į gyvenimą be skausmo ir apribojimų, pasakoja Jacek Tadrzak, patyręs kineziterapeutas iš Paley European Institute, kuris jau šešerius metus lydi pacientus šioje neįtikėtinoje transformacijoje.

Patikrinkite:

• Kas yra osteointegracija? Protezų įdubos eros pabaiga
• Pasirengimas ir atranka: Komandinis darbas
• Pirmoji diena ir krūvio didinimo mokymas: kelias į visišką fizinę formą
• Osseopercepcijos reiškinys: metalinio paviršiaus pojūtis
• Nauja tapatybė ir sugrįžimas į visuomeninį gyvenimą

Kas yra osteointegracija? Protezų įdubos eros pabaiga

Daugumai amputuotų žmonių didžiausias iššūkis kasdieniame gyvenime yra ne pati galūnės netektis, o būtinybė naudoti tradicinį protezo įdėklą. Šis sprendimas, nors ir plačiai paplitęs, kelia nemažai problemų: skausmingus odos įbrėžimus, padidėjusį prakaitavimą, nestabilumą ir sunkumus pritaikant konstrukciją prie su amžiumi kintančios stiebo formos. Osteointegracija visiškai pašalina šiuos nepatogumus.

Kaip aiškina Jacek Tadrzak, procedūra susideda iš akytos struktūros titano implanto įvedimo tiesiai į kaulo čiulpų ertmę. Dėl šio proceso implantas laikui bėgant „susilieja“ su paciento organizmu. Vietoj spaudžiančio įdėklo pacientas gauna stabilų adapterį, išsikišantį iš galūnės, prie kurio protezą galima pritvirtinti vos per kelias sekundes. Šis sprendimas skirtas visų pirma žmonėms su aukštomis amputacijomis, kuriems standartiniai protezai pasirodė nepatogūs arba netgi neįmanomi naudoti.

Pasirengimas ir atranka: Komandinis darbas

Sprendimas dėl osteointegracijos – tai kelio, reikalaujančio visos medicinos komandos įsitraukimo, pradžia. Paley European Institute ši procedūra yra kruopščiai suplanuota. Kvalifikacija nėra grindžiama vien tik chirurgo nuomone – ne mažiau svarbi yra fizioterapeuto ir ortopedo nuomonė. Jacek Tadrzak pabrėžia, kad jo vaidmuo prasideda gerokai prieš operaciją. Konsultacijos metu jis įvertina paciento judesių amplitudę, raumenų jėgą ir judėjimo būdą.

Svarbus elementas yra vadinamoji prehabilitacija. Jei pacientas turi antsvorio, jam skiriama svorio mažinimo programa; jei sąnariai yra sustingę – atitinkami pratimai turi paruošti kūną naujoms apkrovoms. Tuo pačiu metu ortopedas analizuoja paciento poreikius: ar protezas bus skirtas tik pagrindiniam judėjimui, ar galbūt sportui, pavyzdžiui, slidinėjimui ar bėgimui. Toks holistinis požiūris pacientams suteikia saugumo jausmą ir leidžia jiems suprasti kiekvieną „etapą“, kurį jiems teks įveikti po operacijos.

Pirmoji diena ir krūvio didinimo mokymas: kelias į visišką fizinę formą

Daugelis pacientų bijo to momento, kai pirmą kartą turės atsistoti ant kojos su implantu. Tačiau Jacek Tadrzak nuramina, kad pooperacinė reabilitacija prasideda akimirksniu – jau pirmąją ar antrąją dieną po operacijos. Šis procesas grindžiamas tiksliais apkrovos protokolais. Pradedama nuo nedidelės apkrovos, apie 5 kg, kad kaulas ir implantas palaipsniui priprastų prie darbo.

Paprastai po maždaug dviejų ar trijų savaičių pacientas pasiekia 50 % savo kūno svorio, o maždaug aštuntą–dešimtą savaitę yra pasirengęs visiškai apkrauti koją. Fizioterapeutas čia atlieka proceso prižiūrėtojo vaidmenį – jis stebi, kad pacientai, paskatinti skausmo nebuvimo, pernelyg staigiai nepaspartintų reabilitacijos. Svarbiausia yra vengti sukamųjų judesių pirmosiomis savaitėmis, nes tai galėtų sutrikdyti kaulų suaugimą su titanu. Tik įsitikinus, kad viskas gerai, o tai patvirtina rentgenologiniai tyrimai, pradedama mokytis dinamiško ėjimo, kliūčių įveikimo ir laiptų lipimo.

Osseopercepcijos reiškinys: metalinio paviršiaus pojūtis

Vienas iš įdomiausių osteointegracijos aspektų yra osteopercepcijos reiškinys, t. y. giluminio jutimo atkūrimas. Tradiciniame dantų proteze pacientas nuo pagrindo atskirtas plastiko ir silikono sluoksniais. Tuo tarpu implanto, įaugusio į kaulą, atveju kiekvienas virpesys ir prisilietimas perduodamas tiesiai į kaulų sistemą.

Jacek Tadrzak pastebi, kad pacientai sugeba be klaidų nustatyti, kokiu paviršiumi jie juda – ar tai minkštas kilimas, kietas asfaltas, ar birus žvyras. Šis „kūno pojūtis“ erdvėje suteikia neįtikėtiną pasitikėjimą savimi ir leidžia protezui tapti nebe svetimu įrankiu, o neatskiriama kūno dalimi. Daugeliui žmonių būtent šis momentas – kai jie vėl „jaučia“ žemę po kojomis – yra labiausiai jaudinantis viso gydymo etapas.

Nauja tapatybė ir sugrįžimas į visuomeninį gyvenimą

Osteointegracija – tai ne tik techninė revoliucija, bet visų pirma psichologinis pokytis. Pacientai, kurie ilgus metus kentėjo skausmą ir buvo socialiai izoliuoti, staiga atgauna savarankiškumą. Jacek Tadrzak prisimena žmonių, kurie po operacijos pradėjo užsiimti anksčiau jiems neprieinamais pomėgiais, pavyzdžiui, slidinėjimu, istorijas. Perėjimas nuo „gyvenimo skausme“ prie „gyvenimo vienu paspaudimu“ (greitas protezo užsegimas) reiškia milžinišką pasitikėjimo savimi padidėjimą.

Nors gyvenimas su implantu reikalauja higienos disciplinos – reikia prižiūrėti implanto išėjimo iš odos vietą – šio metodo privalumai yra nesulyginami su tradiciniu protezavimu. Dėka tokių specialistų kaip Jacek Tadrzak ir novatoriško Paley European Institute požiūrio, osteointegracija nustoja būti tabu tema ir tampa realia galimybe gyventi visavertį gyvenimą žmonėms po amputacijų Lenkijoje ir Europoje.