Būkite informuoti
Sekite mus
Sekite mus
Kontaktas

Monikos istorija: kaip osteointegracija jai sugrąžino laisvę po 36 metų gyvenimo su amputacija

Monika jau 36 metus gyvena po kojos amputacijos. Per pastaruosius 15 metų ji susidūrė su vis didesniais sunkumais, susijusiais su protezavimo įdėklu, o tai tam tikru momentu privertė ją beveik apsispręsti pereiti prie neįgaliųjų vežimėlio. Jos istorija – tai kelias į osteointegraciją, novatorišką metodą, kai implantas įterpiamas tiesiai į kaulą, o tai pašalina būtinybę naudoti tradicinį protezo įdėklą.

Dramatiška situacija prieš operaciją

Daugelį metų Monika kentėjo dėl skausmingo protezavimo, kurį laikui bėgant tapo vis sunkiau tęsti. Skausmas ir nepatogumai stiprėjo, kol galiausiai ji jau beveik susitaikė su mintimi, kad teks persėsti į neįgaliųjų vežimėlį. Aktyviai dirbančiai moteriai tai reiškė, kad teks atsisakyti mylimo darbo.

Padėtį dar labiau sudėtingino Monikos sveikatos istorija. Jos amputacija buvo atlikta dėl dujinės gangrenos, o daugelis gydytojų atsisakė jai padėti osseointegracijos srityje, bijodami, kad bakterijos vėl suaktyvės, o tai galėtų baigtis mirtimi arba dar viena, aukštesne amputacija. Monika pasakoja apie mirties baimę, kuri ją lydėjo ieškant sprendimo.

Lemiamas sprendimas ir dr. Karolinos Siwickos vaidmuo

Apie osteointegraciją Monika sužinojo atsitiktinai iš fizioterapeuto reabilitacijos centre. Tai buvo momentas, kuris pakeitė jos gyvenimą, nors norint atlikti operaciją reikėjo rasti gydytoją, pasiryžusį prisiimti riziką, susijusią su jos sudėtinga medicinine istorija.

Svarbiausią vaidmenį atliko dr. Karolina Siwicka, prof. Al Muderiso, pasaulinio osseointegracijos pionieriaus, mokinė. Atlikusi išsamią rizikos analizę ir pasikonsultavusi su tarptautiniais ekspertais, ji ėmėsi atlikti operaciją. Nepaisant pasitikėjimo gydytoja, Monika aprašo baimę prieš operaciją, kuri stiprėjo prieš pat procedūrą, taip pat šeimos paramą, kurią ji gavo tuo metu, nepaisant jų pradinio siaubo dėl galimų komplikacijų.

 

Reabilitacijos procesas ir prisitaikymas prie naujos kojos

Reabilitacija „Paley European Institute“ buvo grindžiama principu „lėtai, su meile ir pagarba“. Dėl susilpnėjusios kaulų struktūros Monika turėjo mokytis palaipsniui apkrauti implantą, pradėdama nuo vos 5 kilogramų. Tai ilgas, kantrybės reikalaujantis procesas, kurio metu kiekvienas papildomas kilogramas apkrovos buvo pasiekimas.

Vienas iš lūžio taškų buvo psichologinis protezo priėmimas kaip savo kūno dalies, o ne kaip išorinio įrankio, kurį reikia nešiotis krepšyje. Monika prisipažįsta, kad daugelį metų kentėjo nuo nuolatinio skausmo, kuris keitė jos asmenybę. Dėka osteointegracijos procedūros ir papildomų terapijų, tarp kurių – fizioterapeutės Janinos Kowalskos atliekamas vakuuminis masažas, pagaliau pavyko tą skausmą pašalinti.

Nauja gyvenimo kokybė ir ateities planai

Implantato tiesioginis sujungimas su kaulu suteikė Monikai tai, ko nesuteikė protezavimas su įdėklu: propriocepciją, t. y. pojūtį, kokia yra paviršiaus, kuriuo ji vaikšto, tekstūra. Dėl to dabar ji po pėda jaučia, ar tai smėlis, akmenys ar kilimas.

Šiuolaikinė protezė, suderinama su mobiliąja programėle, leidžia jai šokti, įskaitant zumbą, ir planuoti keliones į kalnus – tai veiklos, kurios anksčiau atrodė nepasiekiamos. Monika taip pat su džiaugsmu grįžo į darbą bendruomeniniame savipagalbos centre. Ji jaučiasi saugi ir nebebijo, kad protezas netikėtai nukris netinkamu momentu.

Daugiau nei tik technologija

Monikos istorija – tai ne tik pasakojimas apie medicinos pažangą. Tai taip pat pasakojimas apie psichologinius gyvenimo su negalia aspektus, apie baimę pasitraukti iš gyvenimo ir apie kovą už orumą. Ji parodo, kaip svarbus yra pacientų ir gydytojų santykis, grindžiamas atvirumu apie riziką ir visišku profesionalumu, taip pat kaip šiuolaikinės technologijos, pavyzdžiui, elektroninės kelio sąnario protezės ar protezą valdančios programėlės, keičia amputuotų žmonių kasdienybę.

Monika taip pat kalba apie savo moteriškumą po amputacijos, prisimindama dalyvavimą mados šou ir tai, kaip nauja protezė paveikė jos savęs suvokimą, pavyzdžiui, žiūrint į veidrodį einant. Jos istorija yra įrodymas, kad drąsus gydytojo sprendimas ir nuosekli pacientės pastanga gali sugrąžinti ne tik fizinį pajėgumą, bet visų pirma laisvę ir gyvenimo džiaugsmą.

Žr. kitus įrašus

2026 m. spalio 15 d.
Kaip tinkamai prižiūrėti amputacijos pooperacinę žaizdą? Praktinis vadovas
Kūno dalies stiebo priežiūra po amputacijos yra svarbi funkcinio pajėgumo atkūrimo, pasirengimo protezavimui bei odos ir funkcinių komplikacijų prevencijos dalis. Tinkama higiena, kasdienis odos stebėjimas, patinimų kontrolė, teisingas galūnės padėties nustatymas ir reabilitacija padeda sudaryti sąlygas tinkamam gijimui ir tolesniam funkcinio pajėgumo atkūrimui. Tačiau elgesio būdas priklauso nuo amputacijos lygio, operacijos priežasties, žaizdos būklės ir taikomo gydymo metodo. […]
2026 m. spalio 10 d.
Tuščiavidurė pėda – simptomai, priežastys ir gydymo galimybės
Išgaubta pėda (pes cavus) – tai deformacija, kai pėdos išilginis skliautas yra pernelyg išgaubtas. Pats aukšto skliauto buvimas ne visada reiškia ligą – kai kuriems žmonėms tai yra pėdos sandaros variantas, nesukeliantis jokių negalavimų. Problema atsiranda tada, kai padidėjęs išgaubimas susijęs su netinkamu apkrovos pasiskirstymu, skausmu, kulkšnies sąnario nestabilumu, pirštų deformacija arba […]
2026-10-01
Aplazija – kas tai yra, kokios jos priežastys?
Aplazija – tai vystymosi sutrikimas, kai tam tikras audinys, struktūra ar organas nesivysto tinkamai arba nepasiekia visiško išsivystymo. Ortopedijoje šis terminas gali reikšti, be kita ko, kaulo dalies, galūnės, jos segmento ar atskirų judėjimo aparato struktūrų neišsivystymą arba jų nebuvimą. Pokyčių mastas yra labai įvairus – nuo nedidelio vienos […] neišsivystymo