Emilka Skowron buvo 22 metų, sveika, sportiška studentė, aistringai užsiiminėjusi pole dance ir ką tik grįžusi į sporto salę po pirmojo pandeminių apribojimų sušvelninimo. Treniruotės metu trūko 8 milimetrų aneurizma. Tai, kas įvyko vėliau, – istorija, kurios pabaigos gydytojai nesuteikė jokių vilčių, tačiau kuri tapo įrodymu, kad naujas gyvenimas, nors ir kitoks, nebūtinai turi būti blogesnis už ankstesnįjį.

Diena, kuri viską pakeitė

Aneurizmos plyšimas ir didelio masto insultas neleido delsti priimant sprendimus. Emilė buvo paguldyta į intensyviosios terapijos skyrių, kur ilgą laiką nereagavo į šviesą, o jos gyvybę palaikė aparatai. Gydytojai bendravo su Magda, Emilkos mama, pro ligoninės langą, nes dėl pandemijos nebuvo leidžiama įeiti į skyrių. Prognozės buvo vienareikšmės: Emilka gali neišgyventi.

Lemiamu momentu tapo rizikinga operacija, kurios metu dr. Igoris Šidlovskis ėmėsi uždaryti aneurizmą per kirkšnį. Ši operacija buvo paskutinė viltis ir kartu didžiulė rizika. Šeimai tai taip pat buvo momentas, kai malda tapo vienintele kalba, kuria buvo galima apibūdinti tai, kas vyksta.

105 dienos ir pirmasis stebuklas

Per 105 dienas intensyviosios terapijos skyriuje laikas slinko tarp smegenų karščiavimo priepuolių, vienos po kitos vykstančių medicininių intervencijų ir pokalbių pro stiklinius langus. Šeima Emilės pasveikimą priskiria Šventosios Ritos, beviltiškų reikalų globėjos, užtarimui. Vilties simboliu tapo Šventosios Ritos aliejai, kuriais slaugytojos tepdavo Emilę skyriuje. Netrukus po to pasireiškė pirmoji reakcija į šviesą.

Pirmieji žodžiai, kuriuos Emilka ištarė po trijų mėnesių tylos, buvo jos vardas ir pavardė. Slaugytoja paklausė, kaip ji vadinasi, o Emilka tyliai atsakė: „Emilia Skowron“. Šeimai tai buvo akimirka, kurią iki šiol jie apibūdina vienu žodžiu: stebuklas.

Reabilitacija ir grįžimas į normalią kasdienybę

Išėjusios iš ligoninės, prasidėjo naujas etapas, ne mažiau sudėtingas, nors ir kitoks. Emilka ir Magda pateko į Paley European Institute Varšuvoje, kur Emilka tiesiogine prasme atsistojo ant kojų. Abi jos kalba apie instituto personalo požiūrį kaip apie profesionalumo ir tikro žmogiškumo derinį, o tai, turint omenyje tokį ilgą ir varginančią kelionę, yra neįkainojama.

Reabilitacija po didelio insulto – tai darbas, kurio pabaigos nėra. Tai lėtas procesas, reikalaujantis didžiulio atkaklumo iš pacientės ir jos artimųjų. Magda ir Emilka jį įveikė kartu, o tai savaime yra istorija apie nepaprastą ryšį.

Dvi moterys, dvi ligos, viena jėga

Iš pokalbio paaiškėja svarbus, dažnai nepastebimas kontekstas: Magda, Emilkos mama, pati serga išsėtine skleroze. Jų kasdieniame gyvenime globėjos ir globotinės vaidmenys susipina. Emilka primena mamai apie vaistus, o mama kovoja dėl dukters darbingumo. Abi viena kitai yra tarsi inkaro.

Istorija taip pat atskleidžia žiaurią tiesą apie tai, kaip sudėtingos situacijos veikia santykius. Emilkos tėvas ir jos tuometinis vaikinas neišlaikė naujosios realybės naštos ir išėjo. Magda ir Emilka liko vienos, bet, kaip jos pačios sako: jėga yra moteris.

Tikėjimas kaip gelbėjimo ratas

Viena iš svarbiausių pokalbio temų – tikėjimas, suprantamas ne tik religine prasme, bet ir plačiau – kaip gebėjimas neprarasti vilties tada, kai medicina nebegali nieko padaryti. Magdai ir Emilkai tikėjimas buvo tikrasis gelbėjimo ratas, leidęs ištverti vieną parą po kitos intensyviosios terapijos skyriuje ir vieną mėnesį po kito varginančios reabilitacijos.

Šio tikėjimo simboliu taip pat yra kelionė į Medžugorję, kuri įvyko jau po to, kai Emilka išėjo iš ligoninės. Kelionė autobusu su vaikais vežimėliuose atrodė kaip beprotybė. Kai paaiškėjo, kad į Apreiškimo kalną veda akmeniniai laipteliai, nepažįstami vyrai pasiūlė nunešti Emilką nešynėje. Ir jie ją nunešė.

Vainikai, likeriai ir aukcionai Emiai

Reabilitacija yra brangi, o viešoji sveikatos priežiūros sistema nepadengia visų poreikių. Magda ir Emilka sugalvojo savitą būdą lėšoms surinkti: jos rankomis gamina Kalėdų vainikus ir vynuogių likerį, kuriuos parduoda aukcione „Facebook“ tinkle. Jų profilis „Aukcionai Emiai“ – tai ne tik lėšų rinkimas. Tai taip pat įrodymas, kad aplink žmogų, kuriam reikia pagalbos, gali susiburti žmonės, norintys padėti vien dėl paprasto žmogiškojo solidarumo.

Jei norite paremti Magdą ir Emilką, jas rasite „Facebook“ tinkle, paieškos laukelyje įvesdami „Licytacje dla Emii“ (su dviem „i“).

Rytinė kava ir naujas gyvenimas

Gydytojai sakė, kad Emilka niekada negalės savarankiškai gerti kavos. Šiandien Magda ir Emilka kiekvieną rytą švenčia kartu išgertą kavą kaip mažą, bet svarbią pergalę. „Šioje puodelyje galima rasti laimę, ją švęsti ir ja džiaugtis“, – sako Emilka. Šis sakinys taip pat yra raktas į visos jų istorijos supratimą.

Naujas gyvenimas po tragedijos yra kitoks. Tačiau jis nebūtinai turi būti blogesnis. Jame galima atrasti grožį ten, kur anksčiau jo nepastebėdavome, ir jėgą, apie kurią net neįtardavome, kad ji mumyse slypi.