Paleo abėcėlė - ANGRY

Bėgant metams išmokstame, kaip reaguoti ir ką daryti, kai kyla pyktis. Priklausomai nuo to, kokioje aplinkoje ir tarp kokių žmonių augome, su pykčiu galime susidoroti geriau arba blogiau. Kartais su šia emocija tampa taip sunku susidoroti, kad daug ką darome vien tam, kad ji neįsiveržtų į mūsų gyvenimą.

Galbūt vaikystėje buvome baudžiami, kai parodydavome savo pyktį, ir dabar kartais, kai jis kyla, nesugebame to padaryti. Taip yra todėl, kad vaikams iš pradžių lengva išreikšti ir parodyti pyktį. Iš jų veido išraiškos, veido ir viso kūno iš karto matyti, kad jie jaučia šią emociją. Taip pat normalu, kad jie dar nesugeba susitvarkyti su savo pykčiu ir, žvelgiant iš mūsų, suaugusiųjų, perspektyvos, gali atrodyti, kad jie pyktį jaučia pernelyg intensyviai.

Tačiau žmogaus smegenys vystosi maždaug iki 20-25 metų, todėl mažyliui dar daug metų teks mokytis reaguoti ir valdyti savo emocijas.

Pyktis neatsiranda be priežasties. Atidžiau į jį pažvelgę atrasime, kad po juo slypi nepatenkinti poreikiai ir net kitos emocijos bei būsenos, pavyzdžiui, liūdesys, gėda, vienatvė ar pervargimas. Kilus intensyviam pykčiui tiek su vaikais, tiek su suaugusiaisiais, tampa sunku bendrauti. Tuo metu racionalūs argumentai neveikia ir gali net sustiprinti sunkias emocijas. Taigi pasirūpinkime savo, vaiko ir aplinkinių fiziniu saugumu, o pokalbį palikime vėlesniam laikui - kai vaikas nurims.

Kartais supykę sakome dalykus, dėl kurių vėliau gailimės. Dar daugiau, mes to visai negalvojame, tačiau veikiami emocijų norėjome priversti ką nors pasijusti blogai. Taip pat yra ir su vaikais. Todėl kai vaikas iš pykčio šaukia nemalonius žodžius, sako, kad esame blogiausi tėvai pasaulyje ir kad jis ar ji mūsų nebemyli, nepriimkime to asmeniškai. Atskirdami vaiko jausmus nuo jo žodžių ar elgesio, padėsime sau patiems išlikti taip reikalingos ramybės. Atminkime, kad visos emocijos yra geros, net jei kai kurie elgesio būdai yra nepriimtini (o būtent dėl pastarųjų ir jų modifikavimo vėliau verta padirbėti).

Išlikti ramiems, kai aplink mus tvyro chaosas, nėra lengva užduotis. Juk neretai mes perimame kitų žmonių, ypač artimųjų, emocijas. Esame linkę per greitai reaguoti ir perimti kontrolę, užuot akimirkai sustoję ir apmąstę, kas čia iš tikrųjų įvyko ir ką galiu padaryti, kad situacija neaštrėtų. Tokiais momentais gali būti naudinga įsisąmoninti jausmus, kurie kyla mūsų kūne veikiant situacijai, ir mintis, kurios sukasi mūsų galvoje. Atkreipę į tai dėmesį, padidinsime tikimybę išlaikyti distanciją ir ramybę.

Gera žinia ta, kad emocijos yra užkrečiamos, todėl tai veikia ne tik nemalonias, bet ir malonias emocijas. Mūsų reakcija į vaiko pyktį yra vertinga pamoka vaikui, kaip elgtis su nemaloniomis emocijomis. Jei sukuriame erdvę emocijoms reikšti, jas priimame ir kartu nurodome naudingas strategijas - leidžiame vaikui suprasti, kad emocijos nėra kažkas grėsmingo, o natūralus dalykas, kuris ateina ir praeina. Taip mokome juos, kaip saugiai išreikšti pyktį, o tai suteikia jiems galios ir stiprybės jausmą, kuris vėliau gyvenime pravers daugybę kartų (kad ir paauglystėje, kai dažnai reikia pasakyti "ne", kad galėtų pasirūpinti savimi). Vis dėlto, jei ir mes patys užsitraukiame pyktį, po to verta pasikalbėti su vaiku apie situaciją. Nebijokime atsiprašyti už savo elgesį. Taip vaikas išmoks, kad galima klysti, bet po to atsiprašyti ir viską ištaisyti.

Kartais dėl pernelyg didelio ir ilgalaikio nuovargio, poilsio trūkumo, perteklinių užduočių ir iššūkių kasdieniame gyvenime vis dažniau sutrinka pusiausvyra ir kyla pykčio protrūkiai. Ir nors pati emocija yra visiškai normali, jei susiklosto situacija, kai vis dažniau skaudiname save ar vaiką, verta kreiptis pagalbos. Galbūt pravers psichologinė pagalba. Tačiau kartais, pavyzdžiui, išsekimo atveju, neįkainojama išorinė pagalba, kuri padėtų mums atsikratyti kai kurių pareigų. Jei įmanoma, kuo dažniau kreipkitės pagalbos ir paramos. Kasdienis gyvenimas gali būti toks sunkus, kad kartais jį nešti ant savo pečių vienam yra per sunku.