Paleo laikų ABC - ĮVERTINIMAS

Kai gimsta kūdikis, tėvai natūraliai ir lengvai pasidžiaugia. Globėjai džiaugiasi kiekvienu nauju vaiko įgytu įgūdžiu, kiekvienu ištartu žodžiu ir žavingomis šypsenomis, kurias vaikai gali dovanoti kaip niekas kitas.

Laikui bėgant, vaikams tampant vis savarankiškesniems, darosi vis sunkiau įkvėpti tokį pat džiaugsmą kaip pirmaisiais vaiko gyvenimo mėnesiais ar metais. Tai natūralus procesas, leidžiantis tėvams pamažu pasiruošti tam, kad jų mažylis vieną dieną taps suaugusiuoju ir paliks šeimos lizdą. Tačiau nepamirškime, kad būti pastebėtam ir įvertintam turi didelę vertę nepriklausomai nuo amžiaus. Tai yra rūpinimosi kitu žmogumi ir tikėjimo juo ženklas. Lygiai taip pat svarbu, kaip ir išreikšti dėkingumą kitiems, vertinti save ir savo pastangas.

Mokslininkė Carol Dweck pabrėžia, kad ypatingą dėmesį turėtume skirti pastangoms, kurias įdedame atlikdami užduotį. Ji nustatė, kad pagirdami kieno nors pastangas, padedame jam išsiugdyti augimo mąstyseną. Ši augimo mąstysena skatina džiaugtis naujomis ir sudėtingomis užduotimis. Toks žmogus turi daugiau drąsos ir pasitikėjimo, kad gali tai padaryti, o jei nepavyks, bandys dar kartą ir galiausiai išspręs problemą arba išmoks ko nors naujo.

Pastebėti pastangas ir pastangas ypač svarbu vaikams, kurie dar tik vystosi ir mokosi ne tik pažinti pasaulį, bet ir save. Kai giriame vaikus už tai, kokie jie protingi ir gražūs, paradoksalu, bet užuot padėję jiems stiprinti savigarbą ir pasitikėjimą savimi, galime jiems trukdyti tai daryti. Kokiu būdu? Juk sakydami komplimentus vaikui turime gerų ketinimų ir norime jam parodyti, kaip jį vertiname. Tačiau pasirodo, kad, sutelkdami dėmesį į tam tikras savybes, įtvirtiname vaikų įsitikinimą, kad jie yra gudrūs, protingi, sumanūs ir sumanūs, ir tai nepasikeis. Vaikai, kurie girdi, kad yra kvaili, tingūs ir beviltiški, taip pat išsiugdo jausmą, kad tokie ir liks, kad ir kas nutiktų.

Žmonės, kurie nuolat girdi, kokie jie yra kitų akyse, pradeda save taip matyti. Todėl jie nenoriai imasi naujų ir sudėtingų užduočių, lengvai pasiduoda, nesiima iniciatyvos ir greitai palūžta, kai jiems nepavyksta. Vaikai, kurie girdi, kad yra kvaili arba tingūs, mano, kad jiems vis tiek nepavyks susidoroti su sunkia užduotimi. Priešingai, vaikai, kurie dažnai giriami už tai, kokie jie protingi ir sumanūs, iš baimės patirti nesėkmę atmeta naujus iššūkius. Jie baiminasi, kad jiems kas nors nepavyks ir kad nesėkmė sumenkins jų talentus. Jie baiminasi, kad kitų žmonių akyse nustos būti tokie pat protingi ir sumanūs. Tai veiksmingai atgraso juos nuo naujų iššūkių.

Kaip tada skatinti augimo mąstyseną? Kaip vertinti vaiką, kad padėtume jam išskleisti sparnus?

Kai norite įvertinti vaiką, sutelkite dėmesį į pastebėjimus ir faktus.

Atkreipkite dėmesį, kiek laiko ir energijos vaikas skyrė užduočiai atlikti. Domėkitės užduotimi, procesu, vaiko sukurtu piešiniu. Užduokite keletą klausimų, pasiteiraukite, kuo vaikas labiausiai patenkintas ir ką norėtų patobulinti.

Jei vaikui kas nors nepavyko, pabrėžkite, kad jis vis dar nežino, kaip tai padaryti, bet netrukus išmoks.

Šis žodelis "dar" turi didžiulę galią. Jis parodo vaikui, kad naujų įgūdžių mokymasis yra procesas, ir skatina jį mesti sau iššūkį.

Vertinkite ne tik savo vaiką, bet ir save, partnerį (-ius), aplinkinius žmones.

Dažnai didžiausias mūsų kritikas esame mes patys. Nuolat lygindami save su kitais žmonėmis, lengvai išbraukiame savo sėkmę, sumenkiname savo įgūdžius ir pakertame savivertę. Jei į save žiūrėsime švelniau, džiaugsimės tuo, ką jau pasiekėme, ir pripažinsime savo pastangas, parodysime savo vaikui pavyzdį, kaip elgtis su naujais iššūkiais. Savo ruožtu, išreikšdami dėkingumą kitiems žmonėms, padedame vaikams ugdyti socialinę kompetenciją. Vaikų santykiai su tėvais atsispindi jų draugystėje. Kai pastebime ir vertiname savo vaikus ir kitus šeimos narius, labiau tikėtina, kad vaikai taip pat pastebės ir vertins kitus.

Parodykime vaikams, kaip vertinga veikti grupėje.

Kai kurioms užduotims atlikti reikia bendradarbiauti. Kad ir kaip norėtume, kai kurių dalykų negalime išspręsti vieni. Gebėjimas dirbti grupėje ir atkreipti dėmesį į procesą bei kelią į tikslą yra labai vertingas išteklius.

Mokykime vaikus spręsti problemas įvairiais būdais.

Skatinkite juos dalytis idėjomis ir bandyti spręsti sunkumus, net jei ankstesni būdai nepasiteisino. Vaikai gali nusivilti, jei vėl ir vėl bandys spręsti problemą tuo pačiu neveiksmingu būdu. Tuomet palaikykime juos ieškant naujų idėjų ir įvertinkime jų pastangas.

Literatūra:

Yeager, D.S., Dweck, C.S. (2012). Mąstysenos nuostatos, skatinančios atsparumą: kai mokiniai tiki, kad asmenines savybes galima išsiugdyti. Educational Psychologist