ABC pagal Paley - ACCEPTANCE

Panašiai kaip PRIĖMIMAS

Vienas tiksliausių žodžio "susitaikymas" apibrėžimų yra "susitaikymas su tuo, ko negalima pakeisti". Skamba akivaizdžiai. Bet ar tikrai tai taip paprasta?

Dažnai kartojamas šūkis "Priimk save" tapo kliše ir, užuot skatinęs, tiesiog erzina. Visi apie tai kalba, bet kai prieina prie reikalo, nesame tikri, kaip tai padaryti ir kas iš tikrųjų yra priėmimas.

Koks jausmas priimti ką nors malonaus?

Akimirkai užmerkite akis ir prisiminkite malonius prisiminimus. Prisiminkite situaciją, kurioje jautėtės saugūs ir džiaugsmingi. Atkreipkite dėmesį į tai, kur krypsta jūsų mintys ir kaip reaguoja jūsų kūnas. Kas susiję su šiuo prisiminimu, kas buvo šiame įvykyje, kad jį taip gerai prisimenate, kad galite pasakyti "tai buvo kažkas, ką visiškai priėmiau". Greičiausiai tai, kas ten vyko, nebuvo tobula. Tačiau dėl kažkokių priežasčių įsimylėjote šią vietą, vaizdą ar žmogų.

Dabar akimirką pagalvokite apie situaciją, dėl kurios jaučiatės sutrikę. Galbūt vėluojate į autobusą? O gal jūsų vaikas ėmė garsiai verkti ir muštis eidamas, kai norėjote su juo praleisti gražią popietę? Ar jums buvo lengva susitaikyti su tuo, kas nutiko, ar priešingai?

Priimti save

Sąžiningai prisipažinkite sau - ar priimate save tokį, koks esate? Ar galite atsistoti priešais veidrodį ir pasakyti savo atspindžiui: man viskas gerai?

Daugeliui žmonių sunku priimti savo emocijas, kūną, išvaizdą ir gyvenimo būdą. Jie mano, kad sutikti su kažkuo reiškia leisti toliau elgtis nepageidaujamai ir susiklostyti nepageidaujamoms situacijoms. Tai tarsi sakymas sau: "Aš atleidžiu, nieko nekeisiu".

Priėmimas reiškia mūsų pasirengimą pripažinti, kad tikrovė yra tokia, kokia yra šiandien. Tačiau tai nereiškia, kad apsiriboju pasyvaus stebėtojo, neturinčio jokios įtakos, vaidmeniu. Galiu susitaikyti su savo išsišokimu arba su tuo, kad reagavau ne taip, kaip norėjau, nepriekaištaudamas sau, kad vėl nepavyko ar kad esu beviltiškas. Kartu galiu apmąstyti, kaip ištaisyti savo klaidą arba kaip kitą kartą reaguoti taip, kaip, mano manymu, būtų tinkama ir naudinga.

Priimdamas save sutinku, kad galiu daryti klaidas ir jas ištaisyti. Savo netobulumus priimu rūpestingai ir švelniai ir kartu galiu juos tobulinti. Atsižvelgiu į tai, kad kai kuriems dalykams galiu daryti įtaką, o kai kuriems - ne. Atkreipiu dėmesį į savo mintis, poreikius ir jausmus ir domiuosi, ar jie man tarnauja. Jei taip - puiku. O jei ne - ieškau būdų, kaip sau padėti ir ką nors pakeisti.

Vaiko priėmimas

Mandagus, neklaužada, paklusnus, nepaklusnus, išsiblaškęs po tėtį, tinginys, skausmingas kaip močiutė... Mes galime priklijuoti žmogui etiketes tarsi didžiausiame sandėlyje. Suaugusiesiems lengva klijuoti etiketes savo vaikams, nors jie patys nesijaučia patogiai, kai kas nors tai daro su jais. Etikečių klijavimas vaikui (bet ir sau, partneriui ar kaimynams) veikia panašiai kaip užrištos akys - mums sunku suprasti vaiką ir jo elgesio priežastis. Taip elgdamiesi nutolstame nuo mažojo žmogaus supratimo ir mums sunkiau priimti vaiką tokį, koks jis yra - su visomis stipriosiomis ir silpnosiomis pusėmis, taip pat privalumais ir trūkumais. Kai stengiamės nežiūrėti į vaiką vien per jo gabumų ar savybių, kurias laikome pastoviomis, prizmę, sukuriame erdvę visapusiškai priimti vaiką, pripažinti jo individualumą ir unikalumą.

Kaip ir mes patys, priimti vaiką nereiškia sutikti su jo žalingais žodžiais ar elgesiu. Aš priimu šį mažą žmogų su visomis jo emocijomis. Suteikiu jam erdvės išreikšti savo jausmus, parodyti, kas jam svarbu, o kas ne. Kartu rūpinuosi savo ribomis - laikau jį už rankos, kai jis mane muša, paimu jo striukę, kai jis nori išbėgti į gatvę, sakau "NE", kai su kažkuo nesutinku. O kai noriu, kad mano vaikas elgtųsi kitaip, paaiškinu jam suprantama kalba, kuri man svarbi. Vengiu kritikuoti, lyginti, gėdinti ir grasinti. Vaikas, kaip ir mes, turi teisę daryti klaidas ir iš jų mokytis. Jis turi teisę būti prastesnės nuotaikos, turėti blogą dieną (kaip ir mes!). Jis turi teisę būti pavargęs. Jei elgsimės su juo švelniai ir priimsime jį tik tada, kai jis yra patenkintas, atitinka mūsų lūkesčius ir "moka elgtis", parodysime jam, kad priimame ir mylime jį tik tada, kai jis daro tai, kas mums patinka. Tikriausiai nė vienas tėvas nenori, kad jo vaikas gautų jų pripažinimą ir meilę sąlygiškai ir manytų, kad yra vertas tik tada, kai paklūsta, atneša aukštus pažymius iš mokyklos ir pateisina kitų žmonių lūkesčius.

Kai matote savo vaiką kaip atskirą nuo jūsų, galite priimti jo planus, svajones ir tai, kokiu žmogumi jis taps. Tai padeda atidėti į šalį savo lūkesčius vaiko atžvilgiu ir norą įsprausti jį į rėmus ar schemas. Tapę dėmesingesni vaiko poreikiams ir svajonėms, galėsite veiksmingiau jį palaikyti ir vesti per gyvenimą.