Palejowe ABC - TRAUMA

Trauma, suprantama kaip psichologinė trauma, yra situacijos, kuri kelia grėsmę asmens gyvybei ar sveikatai, sukelta būklė. Tai tokia patirtis, kuri peraugo mūsų gebėjimą susidoroti.

Įvykis, kurį apibūdiname kaip traumuojantį, pasižymi keliomis savybėmis: jis yra pavojingas, kelia grėsmę sveikatai ar gyvybei, asmuo tiesiogiai susiduria su juo arba yra tokio įvykio liudininkas, patiria praradimo ar situacijos nekontroliavimo jausmą. Todėl vadinamuoju traumuojančiu stresoriumi gali būti eismo įvykis, stichinės nelaimės, užpuolimas, smurtas šeimoje, taip pat procedūros, susijusios su vaiko kūno neliečiamybės pažeidimu, pavyzdžiui, operacija. Įvykęs toks įvykis automatiškai nereiškia, kad žmogui išsivystys potrauminio streso sutrikimas. Paprastai žmonės sugeba susidoroti su sunkiais įvykiais, net jei juos galima priskirti traumuojančiųjų kategorijai.

Traumuojantys įvykiai gali neigiamai paveikti asmens funkcionavimą. Jie apsunkina kasdienį gyvenimą, bendravimą su kitais žmonėmis, palaipsniui atima iš žmogaus džiaugsmą gyvenimu. Jie taip pat gali apsunkinti gijimo procesą ir sulėtinti fizinio atsigavimo tempą.

Vaikai, patyrę traumuojančią patirtį, dar ilgai po įvykio gali jausti siaubą, bejėgiškumą ar baimę, taip pat ne kūno reakcijas, tokias kaip pagreitėjęs širdies plakimas, intensyvus prakaitavimas ir net vėmimas, kurios atsiranda prisiminus traumuojantį įvykį. Taip pat gali būti sunku susikaupti, jaučiamas stiprus poreikis judinti tam tikras kūno dalis (pvz., judinti koją, manipuliuoti rankomis, baksnoti pirštais), gali kilti prisiminimo ir mokymosi problemų. Kita vertus, vaikas gali visiškai pasitraukti iš veiklos ir izoliuotis nuo pasaulio.

Po gąsdinančios patirties vaiką gali nuolat lydėti pavojaus jausmas. Dėl to būna sunku užmigti, taip pat pasireiškia audringos reakcijos į neutralius ar grėsmės nekeliančius dirgiklius, pavyzdžiui, atsitiktinį vaiko prisilietimą ar telefono garsą.

Į ką atkreipti dėmesį išėjus iš ligoninės?

Vaikams ir paaugliams:

- jaunesniems vaikams gali reikėti daugiau tėvų artumo,
- kartais vaikai sunkiai išgyvena atsiskyrimą (net ir trumpą, kai tėvai išeina į kitą kambarį ar vonios kambarį),
- jie gali norėti nuolat laikyti tėvus už rankos arba glaustis prie jų,
- jie taip pat gali sunkiai užmigti ir dažniau prabusti naktį (sapnuodami košmarus arba keldami naktinius siaubus),
- gali sumažėti apetitas,
- vaikai gali tapti budresni ir neramiai reaguoti į švelnius prisilietimus ar garsus,
- jie gali skųstis somatiniais negalavimais, pavyzdžiui, pilvo ar galvos skausmais,
- gali atsirasti nepažįstamų žmonių baimė,
- nenoras eiti į darželį ar mokyklą (kurio anksčiau nebuvo),
- didesniu kivirču, į pokalbius reaguoja šaukdami arba verkdami.

Pas tėvus:

- polinkis būti pernelyg atsargiam ir gelbėti vaiką net tada, kai jis gali (ir nori) ką nors padaryti pats,
- kaltinti save dėl vaiko skausmo ir kančios,
- baimė rūpintis vaiku (susijusi su baime sužeisti vaiką).

Paprastai šie nerimą keliantys požymiai praeina per kelias dienas ar savaites po sunkaus įvykio. Tačiau jei jie užsitęsia ir daro įtaką kasdieniam funkcionavimui bei savijautai, verta kreiptis į gydytoją ir (arba) psichologą.

Kas padeda?

- teikti paramą, kurios tuo metu reikia (išklausyti, suprasti, prireikus patarti);
- pabrėžti, kad kylančios emocijos yra gerai ir vaikas turi teisę į jas;
- užtikrinti fizinį ir emocinį saugumą;
- užtikrinti, kad vaikas galėtų daryti įtaką ir kontroliuoti bent kai kuriuos dalykus, kurie įvyks per dieną;
- galimybę pasidalyti savo patirtimi, išgyvenimais ir emocijomis.

Pastarasis punktas svarbus ne tik vaikams, bet ir tėvams, kurie kartais būna pavargę ir pervargę, todėl jiems reikia kito suaugusiojo, kuris atsižvelgtų į tai, ką jie patiria.