Namai, kurie prasideda širdyje – istorija apie įvaikinimą, empatiją ir kasdienį drąsą

Emilia Woźniak niekada nenorėjo būti didvyre. Ji norėjo sukurti namus – šiltus, saugius ir tikrus. Namus, kuriuose yra vietos gijimui, baimei, nuovargiui, bet svarbiausia – meilei. Ji yra slaugytoja, bet dar labiau – motina. Kiekvieną dieną ji derina medicinines žinias su intuicija ir patirtimi, kurią sunku apibūdinti vadovėlių kalba.

Šis straipsnis pridedamas prie „Medical Talks“ podkasto epizodo, kuriame Joanna Sobolewska kalbasi su Emilia Woźniak – Dominiko ir Antoso įmote – apie įvaikinimą, empatiją ir tai, kad vaikai ne visada gimsta iš motinos įsčių, bet visada gali atkeliauti tiesiai į širdį.

Šiame straipsnyje, be kita ko, aptariame:

• kas yra įvaikinimas, atsižvelgiant į vaiko sveikatos poreikius

• kaip medicininės žinios veikia motinystės patirtį

• kodėl gydymas tampa kasdienio šeimos gyvenimo dalimi

• kaip be baimės kalbėti su vaikais apie įvaikinimą ir ligą

• kas iš tiesų yra namai, kai gyvenimas pateikia sudėtingas aplinkybes

Sprendimas, kuris nebuvo planas, o pasirinkimas

Emilijos kelionė į motinystę prasidėjo vietoje, kuri paprastai asocijuojasi su gydymu, o ne su nauja gyvybe. Dirbdama slaugytoja vaikų ligoninės pooperaciniame skyriuje, ji matė daug sergančių vaikų ir jų tėvų. Būtent ten ji gavo skambutį iš įvaikinimo centro su informacija apie dvejų su puse metų berniuką, turintį sunkią apatinių galūnių negalią. Nors iš pradžių, kaip ir daugelis būsimų tėvų, ji svajojo apie sveiką naujagimį, labai greitai kilo klausimas, kuris viską pakeitė: „Jei ne mes, tai kas?“

Įvaikinimo procesas buvo ilgas ir sudėtingas. Jie neturėjo oficialaus santuokos laikotarpio, o vienas po kito centrai atsisakydavo priimti jų dokumentus. Tik vienas iš jų atsižvelgė į visą santykių istoriją, o ne tik į vestuvių datą. Pirmasis susitikimas su Dominiku išsklaidė visas abejones. Berniukas pribėgo šypsodamasis, pilnas energijos, nors jo kairė koja buvo keliais centimetrais trumpesnė už dešinę. Emilijai jis buvo tiesiog vaikas, o ne „medicininis atvejis“. Jau tada ji žinojo, kad šis sprendimas yra negrįžtamas.

Gydymas, kuris tampa gyvenimo dalimi

Medicininės žinios padeda Emilijai priimti pagrįstus sprendimus, bet tuo pačiu metu ji intensyviau išgyvena kiekvieną procedūrą. Dominiko pirmoji operacija, kuri truko keletą valandų, buvo lūžio taškas – laikas slinko lėčiau, o kiekviena minutė kėlė baimę. Tuo pačiu metu būtent šios žinios leido šeimai pasirinkti gydymą ne pagal Nacionalinio sveikatos draudimo fondo sistemą. Vietoj kelerių metų truksiančios atskirų sąnarių rekonstrukcijos, jie pasirinko vieną kompleksinę operaciją, kuri sumažino procedūrų skaičių ir vaiko kančias.

Gydymui taip pat reikėjo rinkti lėšas, o tai tapo sudėtingu, bet būtinu kasdienio gyvenimo dalyku. Emilia pabrėžia, kad lėšų rinkimas nėra „lengvi pinigai“, bet reikalauja daug emocinio ir organizacinio darbo. Brangiausi momentai yra tie, kai jie gali akimirkai nustoti kovoti ir tiesiog būti šeima – be terminų, operacijų ir skaičių.

Tuo pačiu metu į jų gyvenimą atėjo Antoś. Sprendimas įsivaikinti antrą sūnų buvo priimtas beveik tuo pačiu metu, kai buvo pranešta apie Dominiko skubią operaciją. Tai buvo chaotiškas laikotarpis, ligoninių koridoriai ir padalinti tėvų vaidmenys. Antoś taip pat reikėjo gydymo – jam buvo atlikta širdies operacija. Šiandien jo sveikata yra stabili ir šeima gali sutelkti dėmesį į bendrą gyvenimą.

Empatija, kuri kuria šeimą

Dominikas puikiai supranta, kas yra empatija – ne kaip abstrakti sąvoka, bet kaip kasdienė patirtis. Jam empatija yra meilė, bendruomenė ir šeima. Tai kartu užmigimas, apkabinimas po sunkios reabilitacijos ir žinojimas, kad skausmas netrukdo artumui. Berniukai žino, kad yra įvaikinti. Emilia nuo pat pradžių jiems pasakė tiesą paprastais žodžiais, be paslapčių. Antoś didžiuodamasis kartoja, kad jis gimė savo motinos širdyje.

Šios šeimos istorija nėra istorija apie ligą. Tai istorija apie meilės pasirinkimą, pasirinkimą, kurį reikia daryti kiekvieną dieną, visiškai suprantant, kad tai bus sunku. Emilijos Woźniak namai yra vieta, kur gydymas, baimė ir nuovargis neatima žmogiškumo, o empatija yra ne tik šūkis, bet ir pagrindas. Tai priminimas, kad šeima prasideda ten, kur kažkas pasako „Tu esi mano“ – nepriklausomai nuo diagnozės.