ABC by Paley - Fizioterapija

Kineziterapijos procese labai svarbi paciento savijauta ir jo bei kineziterapeuto santykiai. Mūsų komanda deda visas pastangas, kad šis procesas vyktų kuo sklandžiau, o pacientas užsiėmimų metu jaustųsi gerai.

Kineziterapijos pacientai susiduria su daugybe pokyčių ne tik fizinio, bet ir psichinio funkcionavimo lygmenyje. Pasveikimas po operacijos ar ligos, gyvenimo kokybės pokyčiai, skausmas, nerimas ir visa ankstesnė paciento gyvenimo patirtis - visa tai yra bagažas, su kuriuo pacientas ateina į kineziterapiją.

Kartais darbas su vaiku gali tapti dar didesniu iššūkiu, todėl reikia kurti naujas veiklos strategijas. Vaikas retai būna savanoriškas pacientas. Paprastai tėvai ir gydytojai nusprendžia, ar reikia atlikti operaciją, o paskui - fizioterapiją. Žinoma, taip siekiama geriausių vaiko interesų ir gyvenimo kokybės, tačiau jūsų vaikas gali turėti kitokią nuomonę. Todėl darbas su mažuoju pacientu reikalauja ypatingo supratimo, empatijos ir atsidavimo šiam mažam žmogui, kuris gali protestuoti per pratimus arba labai bijoti, kad pajus skausmą.

Tėvų ir kineziterapeuto vaidmuo - paaiškinti vaikui, kas vyks užsiėmimų metu ir koks jų tikslas. Jei vaikas žinos, kad dėl mankštos jo kūnas geriau funkcionuos, todėl lengviau pasieks savo tikslų, pavyzdžiui, galės žaisti futbolą, savarankiškai valgyti, vaikščioti nenaudodamas ramentų, taigi jis noriau užsiims mankšta.

Tačiau prieš pradėdami džiaugtis sėkme iš pradžių turėsite susidoroti su nerimu ir baime, kurie dažnai kyla perioperaciniu laikotarpiu. Bet kokias abejones, susijusias su fizioterapijos procesu, reikėtų aptarti su specialistu. Kineziterapeutas, remdamasis savo žiniomis ir patirtimi, patars, kokia veikla ir užsiėmimai pacientui yra saugūs, o kokių geriau vengti. Toks požiūris padės sumažinti nerimą, kuris atsiranda kaip natūrali reakcija į nežinomybę.

Pooperacinį skausmą patiriantys pacientai gali bijoti imtis naujų iššūkių fizinės terapijos metu. Jūsų vaikas gali nenorėti judinti neseniai operuotos kūno dalies, nes bijo skausmo ir mano, kad tai gali būti pavojinga. Tokiose situacijose svarbu nuraminti mažąjį pacientą, priimti jo išgyvenimus ir baimes ir užtikrinti, kad tai, kas vyksta per kineziterapiją, yra saugu ir naudinga sveikatai.

Lankant kineziterapiją verta prisiminti, kad geriausių rezultatų pasieksite reguliariai susitikdami ir atlikdami pratimus namuose (pagal kineziterapeuto nurodymus). Į kineziterapijos procesą taip pat verta įtraukti vaiko pomėgių ir interesų elementus.

Tėvų požiūris į fizinius pratimus gali turėti įtakos tam, kaip vaikas suvokia reguliaraus fizioterapijos poreikį. Pabrėžimas, kaip svarbu, kad reikalavimų laikymasis gali pagerinti vaiko fizinę būklę ir padėti vaikui atgauti daugiau kontrolės, savarankiškumo ir fizinės formos nei dabar, gali turėti didelį teigiamą psichologinį poveikį. Dėl to vaikas labiau įsitrauks į visą procesą.

Skausmas, nerimas ir net sunki depresinė nuotaika yra dažni reiškiniai, kai pacientai atsigauna po operacijos. Jiems tenka susitaikyti su pokyčiais, imobilizacija ir veiklos apribojimu. Iš sveiko žmogaus perspektyvos gali būti sunku įsivaizduoti, ką patiria žmogus po chirurginės procedūros, todėl tuomet labai svarbu nepamiršti paciento, jo poreikių ir signalų, kuriuos jis mums siunčia.

Jei fizinio krūvio baimė yra pernelyg stipri ir trukdo toliau dirbti, verta pasinaudoti psichologo pagalba, kuris, bendradarbiaudamas su vaiku, tėvais ir kineziterapeutu, parengs veiksmingas nerimo įveikimo strategijas. Tačiau niekada neturėtų būti taip, kad paciento patiriamas skausmas būtų nuvertinamas. Žinoma, būna atvejų, kai būtent skausmo baimė priverčia kūną įsitempti ir iš tiesų pradeda skaudėti. Kartais būtent tėvai nerimauja, kad jų vaikas fizioterapijos metu patirs skausmą, ir savo baimes perduoda vaikui. Taip jie gali nesąmoningai atgrasyti savo vaiką nuo mankštos ir rekomendacijų laikymosi. Juo labiau tokiais momentais verta susitelkti į nuoširdų dialogą ir paaiškinti visas savo baimes. Net jei nėra medicininės skausmo priežasties, į ją reikėtų pažvelgti ir pasirūpinti pacientu. Galbūt jam reikia daugiau paramos ir priežiūros. Norėtųsi pastebėti jo įtampą, baimę ir drauge ieškoti darbo būdo, kuris būtų naudingas ir kineziterapeutui, ir, svarbiausia, pacientui.

Paciento ir kineziterapeuto santykiai turėtų būti grindžiami abipusiu pasitikėjimu. Šis darbas reikalauja ilgo, kartais intensyvaus fizinio kontakto. Pratybų metu įgyta patirtis gali likti ilgus metus - tiek teigiama, tiek neigiama.

Paley Europos institute norime, kad pacientai mūsų sienas paliktų sveikesni nei tada, kai pirmą kartą kreipėsi į mus. Rūpindamiesi fizine sveikata ir gerindami kūno būklę, turime nepamiršti pasirūpinti ir savo pacientų gerove bei ramybe. Žinome, kaip svarbu mažam žmogui ir jo globėjams matyti vaiko daromą pažangą ir pastebėti kartu nueitą kelią. Po intensyvaus darbo visi turėtų pasidžiaugti savo sėkme.

LITERATŪRA:

Gard, G., & Gyllensten, A. L. (2000). The Importance of Emotions in Physiotherapeutic Practice (Emocijų svarba kineziterapijos praktikoje), Physical Therapy Reviews.

Kirby, S., Donovan-Hall, M., & Yardley, L. (2014). Measuring barriers to adherence: Validation of the problematic experiences of therapy scale (Kliūčių, trukdančių laikytis gydymo, vertinimas), Disability and Rehabilitation (Negalia ir reabilitacija).

Lequerica, A. H., Donnell, C. S., & Tate, D. G. (2009). Pacientų įsitraukimas į reabilitacinę terapiją: fizinės ir ergoterapeutų įspūdžiai, Disability and Rehabilitation (Neįgalumas ir reabilitacija) .

Miller, J. S., Litva, A., & Gabbay, M. (2009). Pečių ir nugaros skausmu sergančių pacientų motyvavimas savarankiškai rūpintis savimi: ar pratimų vaizdo įrašas gali padėti fizioterapijai? Physiotherapy