Paly ABC - Fizioterapija

Kineziterapijos procese didelę reikšmę turi paciento savijauta ir paciento bei kineziterapeuto santykiai. Mūsų komanda deda visas pastangas, kad šis procesas vyktų kuo sklandžiau, o pacientas seansų metu jaustųsi patogiai.

Pacientai, atvykę į kineziterapiją, patiria daug pokyčių ne tik fizinio, bet ir psichinio funkcionavimo lygmenyje. Atsigavimas po operacijos ar ligos, pasikeitusi gyvenimo kokybė, skausmas, nerimas ir visa ankstesnė paciento gyvenimo patirtis - visa tai yra bagažas, su kuriuo pacientas atvyksta į kineziterapiją.

Kartais darbas su vaiku gali būti sudėtingesnis, todėl reikia kurti naujas veiklos strategijas. Juk vaikas retai būna savanoriškas pacientas. Dažniausiai tėvai kartu su gydytojais sprendžia, ar reikalinga operacija, o paskui fizioterapija. Akivaizdu, kad tai daroma vaiko labui ir siekiant pagerinti jo gyvenimo kokybę, tačiau vaikas gali turėti kitokią nuomonę. Todėl dirbant su mažuoju pacientu reikia ypatingo supratimo, empatijos ir atsigręžimo į mažąjį žmogų, kuris gali protestuoti per pratimus arba labai bijoti patirti skausmą.

Tėvų ir kineziterapeuto vaidmuo - paaiškinti vaikui, kas vyks užsiėmimų metu ir koks yra užsiėmimų tikslas. Jei vaikas žinos, kad atliekant pratimus jo kūnas funkcionuos geriau ir taip bus lengviau pasiekti užsibrėžtų tikslų, pavyzdžiui, galės žaisti futbolą, savarankiškai valgyti, vaikščioti nenaudojant lazdų, jis noriau dalyvaus pratybose.

Tačiau prieš pradėdami džiaugtis sėkme, iš pradžių turėsite susidurti su nerimu ir baimėmis, kurios dažnai iškyla perioperaciniu laikotarpiu. Bet kokias abejones dėl fizioterapijos proceso verta aptarti su specialistu. Kineziterapeutas, remdamasis geriausiomis žiniomis ir patirtimi, patars, kokia veikla ir veiksmai pacientui yra saugūs, o kokių geriau vengti. Toks požiūris padės sumažinti nerimą, kuris kyla kaip natūrali reakcija į kažką nepažįstamo.

Pacientai, kurie patiria pooperacinį skausmą, gali bijoti imtis naujų iššūkių fizioterapijos metu. Vaikas gali nenorėti pajudinti neseniai operuotos kūno dalies, bijodamas skausmo ir manydamas, kad tai gali būti pavojinga. Tokiais atvejais svarbus vaidmuo tenka nuraminti jaunąjį pacientą, priimti jo išgyvenimus ir baimes bei patikinti, kad tai, kas vyksta kineziterapijos metu, yra saugu ir naudinga jo sveikatai.

Lankydamiesi fizioterapijoje turėkite omenyje, kad geriausių rezultatų pasieksite reguliariai lankydamiesi ir atlikdami pratimus namuose (pagal kineziterapeuto nurodymus).

Tėvų požiūris į fizinius pratimus gali turėti įtakos tam, kaip vaikas suvokia reguliarios fizioterapijos poreikį. Pabrėžimas, kaip svarbu, kad laikantis rekomendacijų gali pagerėti fizinė būklė ir vaikas atgaus daugiau kontrolės, savarankiškumo ir fizinės būklės nei dabar, gali turėti didelį teigiamą psichologinį poveikį. Tai galiausiai paskatins vaiką labiau įsitraukti į visą procesą.

Pacientams atsigaunant po operacijos dažnai pasireiškia skausmas, nerimas ir net labai pablogėja nuotaika. Jie turi susitaikyti su pokyčiais, imobilizacija, veiklos apribojimais. Iš sveiko žmogaus perspektyvos gali būti sunku įsivaizduoti, ką patiria žmogus po chirurginės procedūros, todėl tuomet labai svarbu būti dėmesingam pacientui, jo poreikiams ir jo siunčiamiems signalams.

Jei fizinio krūvio baimė yra pernelyg stipri ir trukdo tęsti pratybas, patartina kreiptis pagalbos į psichologą, kuris, bendradarbiaudamas su vaiku, tėvais ir kineziterapeutu, parengs veiksmingas strategijas, kaip įveikti nerimą. Tačiau niekada neturėtų būti taip, kad paciento skausmas būtų sumenkinamas. Kartais, žinoma, būtent skausmo baimė priverčia kūną įsitempti ir iš tikrųjų pradėti skaudėti. Kartais būtent tėvai baiminasi, kad vaikas kineziterapijos metu patirs skausmą, ir savo baimę perkelia vaikui. Taip jie gali nesąmoningai atbaidyti savo vaiką nuo mankštos ir rekomendacijų laikymosi. Todėl tokiais momentais dar labiau verta pasikliauti nuoširdžiu dialogu ir paaiškinti visus savo nuogąstavimus. Net jei nėra medicininės skausmo priežasties, svarbu ją išsiaiškinti ir pasirūpinti pacientu. Galbūt jam reikia daugiau paramos ir priežiūros. Jis nori, kad pastebėtumėte jo įtampą, nerimą ir kartu rastumėte tokį darbo būdą, kuris būtų naudingas ir kineziterapeutui, ir, svarbiausia, pacientui.

Paciento ir kineziterapeuto santykiai turėtų būti grindžiami abipusiu pasitikėjimu. Taip yra todėl, kad darbas reikalauja ilgo, kartais intensyvaus fizinio kontakto. Pratybų metu įgyta patirtis gali išlikti žmoguje daugelį metų - tiek teigiama, tiek neigiama.

Paley Europos institute siekiame, kad pacientai iš mūsų instituto išeitų sveikesni nei tada, kai pirmą kartą kreipėsi į mus. Rūpindamiesi fizine sveikata ir kūno būklės gerinimu, turime nepamiršti pasirūpinti ir savo pacientų gerove bei dvasine ramybe. Žinome, kaip svarbu jaunam žmogui ir jo globėjams matyti vaiko daromą pažangą ir pastebėti kartu nueitą kelią. Po intensyvaus darbo visi nusipelno pasidžiaugti sėkme.

Literatūra:

Gard, G., & Gyllensten, A. L. (2000). The Importance of Emotions in Physiotherapeutic Practice (Emocijų svarba kineziterapijos praktikoje), Physical Therapy Reviews.

Kirby, S., Donovan-Hall, M., & Yardley, L. (2014). Measuring barriers to adherence: Validation of the problematic experiences of therapy scale (Kliūčių, trukdančių laikytis gydymo, vertinimas), Disability and Rehabilitation (Negalia ir reabilitacija).

Lequerica, A. H., Donnell, C. S., & Tate, D. G. (2009). Pacientų įsitraukimas į reabilitacinę terapiją: fizinės ir ergoterapeutų įspūdžiai, Disability and Rehabilitation (Neįgalumas ir reabilitacija) .

Miller, J. S., Litva, A., & Gabbay, M. (2009). Pečių ir nugaros skausmu sergančių pacientų motyvavimas savarankiškai rūpintis savimi: ar pratimų vaizdo įrašas gali padėti fizioterapijai? Physiotherapy